Berno zenenhundu

Tiksliai kilmė nežinoma, tačiau greičiausiai, viskas prasidėjo nuo fermos šunų, Šveicarijos kalnuose. 18 a. piešiniai vaizduoja Berno zenenhundus. 19 a. pabaigoje i Šveicariją buvo atvežta daug šunų iš kitų šalių, todėl kilo pavojus jog vietinės veislės išnyks. Keli Šveicarijos profesoriai nutarė išsaugoti vietines veisles. Šie šunys ganydavo fermos gyvulius, saugodavo namus ir šeimininkus nuo svetimų, traukdavo vežimus.


Charakteristika


Tvirtas, sunkus šuo su gražiu trijų spalvų kailiu, išmargintu simetriškais juodais, baltais ir rudais raštais. Turi turėti baltą žymę ant krūtinės, galvos ir prie nagų. Rudas žymes virš akių, ant žandų, abiejuose krūtinės pusėse, po uodega ir ant kiekvienos kojos. Kailis gana ilgas, tiesus ar lengvai banguotas. Ausys nulinkusios. Akys tamsiai rudos, ovalios. Nosis tik juoda. Kūnas didelis ir galingas, krūtinė žema. Uodega gauruota, ilga.


Temperamentas


Inteligentiški, linksmi šunys. Labai myli vaikus. Lengvai dresuojami. Sargūs, bet ne per agresyvūs, draugiški. Atsidavę, gali sunkiai priprasti prie naujo šeimininko jei šuneliui daugiau nei 18-a mėn. Pasitikintys, gan draugiški su nepažįstamaisiais ir kitais augintiniais. Mėgsta būti su žmonėmis. Jautrūs.


Priežiūra


Nerekomenduojama auginti bute. Neaktyvūs namuose. Tinkami vėsiam klimatui, dėl storo kailio. Būtini ilgi kasdieniai pasivaikščiojimai. Kasdien šukuokite, ypač šėrimosi laikotarpiu. Šeriasi sezoniškai. Maudyti esant reikalui.


Sveikata


Sudėtingas veisimas. Pasitaiko klubo ir alkūnių displazijos atvejų. Taip pat gali sirgti vėžiu, akių ligomis. Linkę tukti.