Kurstharai

Istorija
Kurtsharas yra kilęs iš senojo ispanų pointerio, kuris į Vokietiją buvo atvežtas 1600 metais. Nuo to laiko iki 1870 metų, kai buvo sukurta pirmoji kilmės knyga, ne vienos veislės šuo dalyvavo išvedant pastarąją veislę. Labiausiai tikėtinais kurtsharo protėviais galėjo būti vietinės vokiškos šunų veislės - Hanoverio pėdsekiai (vok. Schweisshund) ir vokiečių pėdsekys skalikas, o taip pat foxhound‘as, įvairūs prancūzų skalikai, rinktinės skandinaviškos šunų veislės, vokiečių paukštšunis (vok. German Bird Dog) ir italų pointeris. Tikrai yra žinoma, kad išvedant veislę nebuvo panaudotas jokios veislės pėdsekys (Bloodhound).
1800 m. šunų veisėjai veislei panaudojo ir anglų pointerį, suteikdami veislei stilių ir medžioklinio šuns universalumą. Karališkųjų Hanoverio rūmų princas Albrecht zu Solms-Braunfeld pradėjo skatinti šunų veisėjus kuriant veislę kreipti daugiau dėmesio ne į formą, bet į funkcionalumą. Tikima, kad toks požiūris ir lėmė šios veislės tapimą tokia, kokia ji yra šiandien.

Išvaizda

Bendra išvaizda
Šios veislės šunų kūnas yra aptakios formos, stiprios sandaros su stipriai išvystyta galine kūno dalimi, kuri leidžia greitai judėti ir keisti judėjimo kryptį.
Ausys vidutiniškai ilgos, nulėpusios, esančios gan aukštai. Snukis ilgas, platus ir stiprus, leidžiantis stipriai nutverti net sunkiausią daiktą. Šuns snukio profilis turi būti tiesus arba griežtai romėniškas; bet kokia išgaubta snukio forma yra netaisyklinga.
Kurtsharo snukisAkys paprastai yra rudos, pageidautina tamsios spalvos; geltonos ar kitokios spalvos akys nepageidautinos.
Uodega trumpinta, nors dabar kai kuriose šalyse tai draudžiama. Tiksli vieta kurtsharo uodegos trumpinimui yra už uodegos slankstelio toje vietoje, kurioje ji pradeda riestis, paliekant pakankamai, kad šuo galėtų bendrauti vizgindamas uodegą. Trumpinta uodega neturėtų būti per ilga ir per trumpa ir bendrame galvos ir kūno vaizde atrodyti subalansuotai. Kurtsharo uodega turėtų būti nuleista žemyn ir jokiu būdu ne užriesta į viršų. Kai kurtsharas stovi klasikinėje rodomojoje pozoje, uodega turi būti ištiesta horizontaliai, sudarydama vieną liniją su snukiu ir kūnu. Kaip ir visi vokiečių pointeriai, kurtsharas turi plėvėtas letenas.

Kailis ir spalva
Kurtsharo kailis yra trumpas ir glotnus su tankia pavilne, apsaugota kietų plaukų, kas daro kailį neperšlampamą ir leidžia šuniui išsaugoti kūno šilumą šaltame vandenyje.

Spalva gali būti tamsiai ruda, angliškai tiksliai apibūdinama kaip „kepenų“ (netikslus apibūdinimas - šokoladinė ar kaštoninė), juoda (nors bet koks juodos spalvos plotas yra pagrindas diskvalifikacijai Amerikos šunų klubo organizuojamose parodose), ar kuri iš šių spalvų kartu su balta. Paprastai galva yra vientisos ar ne visiškai spalvos, o kūnas margas arba taškuotas „kepenų“ ir balta spalva, kartais su didelėmis tamsios spalvos dėmėmis, vadinamomis „balnu“. Kerša kailio spalva yra taip pat paplitusi (su dėmėmis ir be jų). Nors vokiški standartai leidžia lengvą smėlio spalvos kailio atspalvį („gelber Brand“) galūnėse, ši spalva yra gan reta, ir šunys, turintys nors kiek geltonos spalvos, yra diskvalifikuojami AKC ir CKC parodose.
Kurtsharo kailio spalva užtikrina gerą maskuotę žiemos metu. Stovint prie išvirtusių medžių ar sniego atodangų, margas šuns kailis daro jį sunkiai pastebimu.

Dydis
Įvairūs veislės standartai nustato, kad kurtsharo aukštis yra tarp 53-64 cm, ir tai leidžia šią veislę laikyti vdutinio dydžio. Suaugę šunys sveria apie 22–32 kg, patelė yra kiek mažesnė ir lengvesnė.

Temperamentas
Kadangi kurtsharas buvo išvestas kaip universalus medžioklinis ir kaip šeimos šuo, jam būdingas nuovokumas, žvitrumas ir stiprus prieraišumo jausmas, poreikis bendrauti. Šį šunį lengva dresuoti.
Baikštumas, baimingumas ar nepasitikėjimas savo jėgomis, agresija yra svetimi šiai veislei. Paprastai kurtsharas yra labai draugiškas su vaikais, tačiau jauni šios veislės šunys būna padūkę. Kurtsharams patinka bendravimas su žmonėmis ir jie įvertins šeimą, kuri mėgsta aktyvų gyvenimo būdą.
Kurtsharas yra ir labai sargus, taip pat gerai sutaria su kitais šunimis. Stiprus medžiotojo instinktas yra teigiamas veislės požymis, tačiau kurtsharas nėra pats geriausias smulkių gyvūnėlių (pvz., kačių ar triušių) atžvilgiu.
Kalbant apie kasdienį šeimos gyvenimą, kurtsharai yra rekomenduojami šeimos nariai. Jie nepaprastai ištikimi, draugiški ir linksmi, geri mažų vaikų saugotojai.
Kurtsharui reikia daugybės įvairių užsiėmimų. Šiai veislei būdingas savitas charakteris, stiprus savarankiškumo jausmas.
Per mažas šuns užimtumas, dresavimas gali nulemti tai, kad kurtsharas taps hiperaktyvus ar pasireikš destruktyvios tendencijos. Dėl pastarosios priežasties ši veislė nėra rekomenduojama neaktyvioms šeimoms, kadangi šuo, negaunantis pakankamai laisvės savo aktyvumui išreikšti, gali nuspręsti tuo pasirūpinti pats. Tokie šunys gali pabėgti net ir iš aukšto aptvaro. Reguliarus medžiojimas, bėgimas, vadeliojimas, bėgimas šalia dviračio ar kita aktyvi veikla gali pašalinti šį norą pabėgti.
Įgimtas instinktas medžioti gali pasireikšti parnešant namo kokius nors negyvus trofėjus (kates, žiurkes, balandžius ir kt.). Medžiojant su kurtsharu tikroje medžioklėje, šuo turi skirti, koks grobis leidžiamas, o koks ne.
Kaip ir dratharai, šie šunys taip pat gali atlikti visas paukštšunio ir medžioklinio šuns funkcijas. Kurtsharai turi nepaprastai jautrią uoslę, yra geri plaukikai ir bėgikai. Tai nepakeičiamas medžioklinis šuo, vertinamas daugelio medžiotojų daugumoje šalių.
Kurtsharas yra sumanus, iniciatyvus ir lengvai treniruojamas, ir tai leidžia jam savarankiškai įgyvendinti užduotis, net šeimininkui nesant šalia. Šis iniciatyvumas gali nulemti, kad mažiau dresuotas šuo gali pasinaudoti juo savarankiškai. Šuo turi žinoti, kas yra viršesnis, ir kad šeimininkas, o ne jis vadovauja medžioklei.
Medžioklės sezono metu gali būti pastebimas instinktyvus elgesys, kai šuo, norėdamas paslėpti savo kvapą, trinasi į maitą, dvėselieną.

Sveikata
Dauguma kurtsharų yra stiprūs, sveiki šunys, bet kartais gali turėti paveldimų ligų, kaip ir bet kuris grynaveislis šuo. Epilepsija buvo problema kai kuriose genetinėse linijose, taip pat kai kurie šunys gali kentėti nuo klubo sąnario displazijos, genetinių akių ligų, odos sutrikimų ir piktybinių burnos ar odos navikų.
Patelės kai kuriose genetinėse linijose yra linkusios sirgti krūties vėžiu.
Kaip ir bet kuriam medžiokliniam šuniui, šiam medžiojant ir griebiant laukinį grobį gali kilti pavojus susirgti dantenų ligomis, kurias sukelia bakterijos.

Priežiūra
Trumpas kurtsharo kailis nereikalauja ypatingos priežiūros - užtenka retkarčiais perbraukti gumine pirštine pašalinant negyvus plaukus. Šis šuo turėtų būti maudomas tik tada, kai to labai reikia.
Kaip ir visiems šunims su nulėpusiomis ausimis, pastarajam kartas nuo karto jas būtina apžiūrėti ir išvalyti.
Kurtsharas gyvena ilgiau nei įprasta tokio dydžio šunims - 12-14 metų, o kai kurių individų gyvenimo periodas siekia 16-18 metų.
Kadangi kurtsharas yra aktyvus šuo, tai ir maistas turi būti atitinkamas, nors esant mažam aktyvumui ir per daug šeriant šunį, šis gali pasidaryti apatiškas. Sveiko svorio šuns po oda jaučiami du paskutiniai šonkauliai, o liemuo turi būti liaunas.
Dėl trumpo kailio perkaitimo problema nėra ypatingai opi, tačiau esant dideliam fiziniam aktyvumui reikalingas pakankamas geriamų skysčių kiekis, užkertantis kelią dehidratacijai. Pirmi dehidratacijos požymiai - tirštos seilės ir aštraus atstumiančio kvapo šlapimas.

Informacija paimta iš vikipedijos